„Būdamas pats su savimi ne visuomet jautiesi „geriausioje draugijoje“. Kai reikia sugalvoti pramogą ar išsiaiškinti kokį nors dalyką, išryškėja savo vertės pajautimo stoka, nes šiuo atveju galite pasikliauti tik savimi. Buvimas dviese kasdienį gyvenimą daro paprastesnį, nes visada galima pasidalinti atsakomybe. Pasikeičiama nuomonėmis, pasitariama, veikiama ir reaguojama kartu, pasidalinama idėjomis. Viso to nėra, kai esi vienas. Nėra nieko, kas prablaškytų, taigi laisvalaikį belieka skirti apmąstymams, o tai ne kiekvienam yra malonus užsiėmimas. Kai reikia pačiam atsakyti už savo gyvenimą, ypač išryškėja silpnosios žmogaus savybės. O kas linkęs į savikritiką, tam dar sunkiau. Dažnai manoma, jog atsikračius nepakenčiamo partnerio, gyvenimas kaip mat pasidarys smagus ir lengvas. Deja, vėliau su siaubu konstatuojama jog taip toli gražu nėra.